Pramoninis dizainas rūpėjo ne tik dailininkams projektuotojams, gamintojams, bet ir teoretikams. Pirmosios pastangos daryti jtaką pramoninės gamybos es­tetiniam lygiui jau buvo XIX amžiaus viduryje, o XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje jos išplėtotos ir įtvirtintos kūrybi­nių susivienijimų programose.

Dizaino istorijos raidoje reikšmingas posūkis suvieni­jant projektuotojų ir gamintojų jėgas, formuojant socialiai orientuotą masinės produkcijos programą įvyko Vokieti­joje, kur buvo įkurtos susivienoję kūrėjai įkūrė dirbtuves. Pastarosiose buvo gaminami įvairūs baldai, spintos, buities reikmenys ir naujo tipo dizaino elementai namų interjerui. Prasidėjo masinės gamybos etapas kuomet pramonei buvo pritaikytas standartizacijos metodas. Vokietijos masinės gamybos, dizaino istorijoje XIX amžiaus pabaigoje buvo žengtas svarbus žingsnis kuriant naujas pramonės įmones.

Vokiečių automobilių industrijos pradininkai inžinieriai, išradėjai Karlas Benzas ir Gottliebas Daimleris pajudino vokiečių pramonę iš sąstingio. Pirmieji Benz & Co sukons­truoti keturračiai automobiliai amžiaus pabaigoje buvo pa­našūs į karietas, tačiau jie buvo populiarūs ir greitai įsitvir­tino rinkoje. Radikalų posūkį Vokietijos ekonominėse reformose pa­darė pramoninkas Emilis Rathenau, kuris pamatęs T. A. Edisono šviečiantį burbulą suprato, kad elektra gali pakeisti du­jas, kad tai bus perversmas socialinėje sferoje, kultūroje, kad elektra - tai industrijos, pramoninio dizaino ateitis. Viso pasekoje atsirado elektros kompanija AEG pavadinimu, kuri padėjo pagrindus Vokietijos elektros įrengimų, turbinų, buitinių prietaisų pramonei. Miunchenas nuo XIX amžiaus vidurio užėmė svarbią vietą kultūriniame Vokietijos gyvenime. Amžiaus pabaigo­je mieste būrėsi pažangiai nusiteikę dailininkai, formavosi naujos meno krypties centras. Dėmesys aplinkos estetinei kultūrai, dekoratyvinei dailei atsispindė­jo naujuose žurnaluose bei kituose leidiniuose. Tačiau iš pramonės perversmo grįškime į dizainerių dirbtuves.

Vokietijos dizaino baldai, spintos ar tiesiog pertvaros gali būti labai skirtingi. Visa tai pirmiausiai priklausė nuo tuo metu vyravusio laikotarpio ir mados tendencijų bei pačio dizainerio, kūrėjo sugebėjimų, išsilavinimo ir noro peržengti stereotipinius rėmus. Šiais laikais Vokietijos dizaineriai ne be reikalo laikomi šiuolaikinio dizaino ir ergonomikos ekspertais, tačiau atvertus keletą istorijos lapų atgal, tarp vertingiausių amatininkų sukurtų kūrinių pamatytume jau seniai antikvariniais virtusius baldus. Mediena visuomet buvo pati artimiausia statybinė medžiaga kūrėjui. Medis kur kas lengviau pasiduoda meistro rankoms, nei tarkim metalas. Tradiciškai Vokietija pasižymėjo medienos ir jos gaminių gausa, todėl ne tik įvairūs baldai, tokie kaip spintos ar stalai buvo gaminami. Įsimintina ir vokiškoji architektūra, kurios pavyzdžių galime rasti ir ne taip toli – Klaipėdos krašte. Šio miesto senamiestis ypatingai pasižymi vokiškosios architektūros principais. Memelio mieste jaučiama autentiškumo dvasia, kurią dar labiau sustiprina net tradicinės vokiečių virtuvės patiekalai.

Grįžtant prie senovinių vokiškų baldų verta pastebėti, kad didelio atotrūkio dizaino prasme nuo likusios Europos dalies tikrai nepastebėsime. Tačiau daugelis Vokietijos antikvarinių baldų, ypač sukurtų ir pagamintų provincijoje pasižymi stipresniu liaudiškuoju motyvu. Senovinės spintos pasižymi stipriu tapybos, drožybos motyvų prieskoniu. Baldų projektavimą šioje šalyje ypatingai veikė įvairūs istoriniai įvykiai ir unikalūs estetiniai konkrečių laikotarpių aspektai. Visa tai ilgas ir niekada nesibaigiantis meistriškumo laikotarpis.